
Bendras ilgis: 20 km
Nuoroda į endomondo
GPX failas
Bendras aprašymas:
Trumpas, vaizdingas ir nenubodus maršrutas. Galima keliauti dviračiais, pėsčiomis arba bėgte. Nuo Musninkų centro pasukti Čiobiškio kryptimi, Prieš keliui leidžiantis į Musės upės slėnį(1 km) abejose jo matyti buvusio dvaro liekanos. Dešinėje kelio mūrinė šv Barboros koplytėlė. Nusileidus į slėnį kairėje pusėj prieš pat tiltą yra bene vienintelė maudymuisi tinkama vieta - senojo vandens malūno vieta.

Kelionė asfaltuotu keliu baigiasi tik iškilus iš upės slėnio, čia nežymiu lauko keliuku reikia sukti kairėn. Prieš pat 5 kilometrą prasideda kilometro ilgio nusileidimas į Neries upės slėnį. Yra keli keliukų išsišakojimai, juose reikia laikytis dešinės pusės. Nusileidimas ilgas, vietomis statokas, bet įmanoma nuvažiuoti net su priekabom vaikams vežti bei vaikiškais dvaratukais.
Nuo 6 kilometro kelias pasuka palei Nerį. Dešinėje kelio pusėje matyti tipinis kultūros paveldo žymeklis su nudaužtu užrašu, Tai vienas iš daugelio V-XII amžiaus lietuvių genčių pilkapynų esančių palei Neries upę. Neužilgo (maždaug ties 7,5 km) yra nusukimas į sodybą. Juo pasukus, iš karto už užtvaro dešinėje keliuko pusėje yra Ardiškio ąžuolas.

Pasakojama, kad Ardiškyje buvusi senovės šventovė, po ąžuolu esąs užkastas „aksinis dievas“. Senasis Bareika pasakojo, kad ten kur dabar išlikęs vienas ąžuolas buvo stabmeldžių šventovė. Buvo auksinis žaltys ir auksinė dievo perkūno statulėlė. Jie buvo įkelti į ąžuolus. Atėjus krikščionims šie stabai buvo užkasti po kažkuriuo ąžuolu. Bareika pasakoja, kad seniau ąžuolų buvę žymiai daugiau – visa giraitė. (Pagal V. Vaitkevičius Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija. Vilnius 2006. p.103)
Po 8 km reikia pasukus į kairę prasideda kilimas iš Neries slėnio, privažiavus plentą Kernavė – Musninkai, apie kilometrą teks keliauti asfaltu.

Vienas įdomesnių visiškai neformalus objektas miškininkų bokštas tarp Paguliankos ir Kryžiaukos I kaimų. Pastatytas senokai, prižiūrimas prastai, bet vis dar pusėtinos būklės. Prieš pora metų pavyko užlipti ir į pačiame viršuje esančią „būdelę“. 2016 ją radome užrakintą, Apylinkėmis teko grožėtis nuo paskutinės aikštelės.

Turbūt niekam ne paslaptis, jog šis bokštas, kadangi nėra pastatytas už fondų pinigus, lankymui nėra pritaikytas. Juo gali laipioti tik miškininkai su specialiu miškų ūkio išsilavinimu. Jei lipdami nukrisite niekas už tai neatsakys, Šių eilučių autorius taip pat.
Toliau maršrutas veda įvairiais laukų keliukais, kurie visai neblogai pravažiuojami. Šalia matosi gražių ir labai gražių senųjų sodybų, Vienos gyvenamos, kitos jau ne.

Keliukai visai tik pačioje žygio pabaigoje, Bet tas tikrai nereiškia, kad verta grįžti į asfaltą. Paskutiniai kilometrai iki Musninkų pakraščio atrodys maždaug taip.
Žygis baigiasi kur ir prasidėjo – Musninkuose. Bažnyčia, varpinė, paminklas partizanams – tai tokie objektai, kuriuos nevengiant keliaudami pro šį miestelį matysite. Aš ilgiau stabtelėti ir aprašinėti jų nesiimsiu..